Ar kada nors įsižiūrėjote į foną? Kviečiame fokusuotis.

Botticelli „Primavera“ fone – apie 200–500 augalų rūšių. Tarp jų – ramunės, aguonos, plukės, apelsinmedžiai, šalavijas, fiolės, polėnys, laurai, mirta. Nieko čia neatsitiktinai.

Tai ne fonas, o kvėpuojantis sodas – sodrus gyvybės žemėlapis, kuriame kiekvienas žiedas tarsi kvapas, prisilietimas, ženklas. Ši tapyba – beveik uoslės poema. Kūniška. Jautri. Tyli. Ji ne žiūrima – ji juntama.

Mums artima ši filosofija: tikroji prabanga nėra triukšminga. Ji slypi gebėjime pastebėti – niuansą, žiedlapį, kvėptelėjimą. Grožį, kuris išsiskleidžia iš paprasto.

Gamta – archyvas, vaistinė, o kartais net malda. Ji kalba ne garsiai, bet tiksliai. Ir tik tas, kuris žiūri ne į centrą, o į šoną – pastebi tylų stebuklą. Tai, kas beveik nepastebima, bet gyva.